Kestutifucijus

Po paskutinio savo įrašo sulaukiau laiško. Juo ir dalinuosi. Pradžiai atsiklausiau ar galiu. Atsakymas nustebino: “Spręsk tu”. Minčių sklaida – didi laisvė, kurios nebevertiname tiek kiek derėtų. Žodžių gausa – turtas, kurio nebesuvokiame. Gautas laiškas – vertybė, kurios dažnai nebegauname…

Džiaugiuosi Tavo klausimais ir ateityje pažadu jais džiaugtis. Klausinėti sveika, todėl klausk drąsiai. Manęs, savęs, aplinkinių, Dievo ar kitos jėgos, kuria tiki. Klausimai ugdo Tave, stiprina, ir gilina. Sveika ne tik klausti, sveika gauti  atsakymą. Todėl ieškok atsakymų visur kur gali: knygose, internete, žmonėse, religijoje. Šiame amžiname žaidime yra taisyklė, viena paprasta – reikia mokti susitaikyti, jog dažnai atsakymo tiesiog nėra. Savo draugams sakau, jog kiekvienas klausimas turi savo atsakymą, tik laiko klausimas kol vienas kitą jie suras.

Visai neseniai turėjau neįprastą panšnekovę – prie vieno arbatos stalelio sedėjau su seniausios pasaulyje profesijos atstove. Pokalbio metu atsiskleidė neįtikėtinos moralės kovos ir daug neteisybės. Pasirodo, aplinkybės gali būti labai nedėkingos. O to pasekoje, likimas ima ir sudeda visus paskutinius taškus laimingoje gyvenimo istorije. Vieną akimirką būni apsuptas mylimųjų ir mylinčiųjų, kitą akimirką esi vienas. Suprask, čia ne ta vienatvė, kuria džiaugiamės ir mėgaujamės. Čia ta vienatvė, kai neturi kam pasakyti ir ko paprašyti, čia ta vienatvė, kuri gniuždo ir naikina. Ilgainiui pasieki ribą, kai lūžta ryžtas ir tikrosios vertybės: žmogiškumas, savigarba, orumas, riba, kai fizinis alkis įveikia viską, kai nebelieka nieko tyro. Nepaklausiau vieno – ar yra kelias atgal… Į orumą, savigarbą, gyvenimą. Maniau, kad žinau. Nežinau…

Iš šio pokalbio išmokau paprastą pamoką - esu labai laimingas, kad esu GYVAS, su dar nesudėtais taškais laimingoje istorijoje. Ir kad kol kas tai yra svarbiausia.

Sėkmės ieškant atsakymų.

Kadaise gyveno Džonis. Ir tebegyvena. Raudono, elementaraus, kraujo nešiotojas. Savo gyvenimą statėsi pats. Mėgino statytis. Norėjo. Statė. Jei tik tiksliai žinočiau kas, kaip ir kodėl. Iš tikrųjų, dar papraščiau. Norėčiau žinoti kaip. Taip. Panašu, kad man užtektų atsakymo į kaip. Ėm… Aš jam parašiau. Laukiu atsakymo.

Džonis retai susimąsto apie savo poelgius. Tikriausiai dėl to, jog retai susimąstė Džonio tėvai augindami savo palikuonį. Jie kartais būdavo malonūs, kartais keikdavosi, kartais meilūs, kartais pykdavosi, kartais romantiški, kartais kerštingi, o kartais tiesiog tylėdami verkė. Suaugusiuosius, tas brandumo statusas, įpareigoja – viską užgniaužti ir daryti tik tai kas priklauso. Taip… Rėmai, taisyklės. Džonis sunkiai atsiveria. Panašu, kad tai paveldima..? Ar užkrečiama?

Džonis, nors ir suaugęs, nesugeba atsispirti bandos jausmui. Kartu su visais pasiduoda akcijoms, kartu su visais perka dovanas draugams, kartu su visais tiki žiniasklaida, kartu su visais gyvena Žemėje, kartu nuodijasi, kartu save engia, kartu žudosi įvairiausiomis formomis. Kartu su visais. Tiesa, kurie nemėgsta masių – turi savų kankinimosi metodų.

Džonis fainas. Jis kiekvienais metais prisižada. Sau, kitiems, visatai. Ir dažniausiai tų pažadų neįvykdo. Man užsiminė, jog paskutiniam pažadui pritrūko ryžto. Bet turi planą kaip ištreniruoti ryžtą. Ėm… O kur slepiasi ryžtas? Kurioje kūno vietoje slepiasi? Kokie pratimai? Hanteliais? :) Išsiunčiau dar vieną klausimą Džoniui. Laukiu.

Džonio dialogai nesuvokiami. Tiek su vyrais, tiek su moterimis jie yra itin painūs ir sudėtingi. Kaip bebūtų keista, kalba vienodomis kalbomis, naudoja tuos pačius žodžius ir netgi dažniausiai tas pačias reikšmes, bet visumą, vistiek, supranta skirtingai. Gal dėl to uždarumo..? Gal dėl amžiaus? O gal iš meilės? Trečias klausimas. Laukiu.

Dievaži, Džoni, mes panašūs.

Palinkėjimas. Artėja metų pabaiga. Sveika persižiūrėti kas, kur ir kaip. Sveika pasižadėti. Sveika išsilieti. Sveika eiti su minia, lygiai tiek pat sveika eiti prieš ją. Sveika nežinoti ir ieškoti atsakymų. Ypatingai sveika susimąstyti.

Pirmas etapas - Kuala Lumpuras

A) Karšta. Čia tikrai karšta. Nesu pratęs, jog visą laiką prakaituočiau. Pirmas įspūdis - čia tikra Azija. Miestas pilnas indų, kinų ir vietinių malajų.

Galvoje painiai sukosi mintys. Šiek tiek skalautos, šiek tiek džiovintos saulėje. Jaučiausi keistai. Lengvai nualintas, lengvai nustebintas. Galiausiai galvoje susiformavo tvirta mintis “ĮDOMU BŪTI BALTUOJU”. Buvau ir esu vis stebimas, apkalbamas, retais atvejais ir fotografuojamas. Taip, ĮDOMU BŪTI BALTUOJU. Net gi kai gatvėje sutinki kitą baltąjį, kas yra retenybė, - nusišypsai ir pasisveikini :)

Šios kelionės daina netyčia patapo Nedos “Eilinė diena rojuje”. Tokia tiksli ir teisinga.

Tiesa, kažkodėl man mokant už patiekalus, grąžą padavėjas visada paduodavo merginai (lietuvaitei paskurią buvau apsistojęs)…

Pamatyti verta: Petronas Towers, Batu Caves

B) Visiškas atsipalaidavimas.

Baseinas. Knyga. Du puodeliai arbatos.

Galėčiau pasidžiaugti, jog pradžiugino čiabuvės - pateikiu auksines frazes iš vizitų naktiniuose klubuose:

“Are you gay?” “You are too cute to be straight!”

“You will be my girlfriend!”

“I like you. Follow me!”

Antrasis etapas - Singapūras

Nerealios emocijos kai mane pasitiko seni pažįstami. Kotrynos ir Ryčio dėka savaitgalis Singapūre praėjo fantastiškai.

Juokas. Šokiai. Lionginas ir Nora - kiti lietuviai, kurių nepažinojau, Singapūre - buvo malonus atradimas.

Buvome labai arti dangaus, tiesiogine ta žodžio prasme. Singapūre yra pasakiškas SKY baras.

Galvoje susiformavo tvirta mintis “SINGAPŪRAS MAN PO KOJOMIS!”.

Trečiasis etapas - Perhentian Kecil island

Pirmoji diena

Pasitikėjimo nekelinti autobusų stotis… Visi pranešimai vietine kalba…

Man liepė sėsti ant suoliuko ir laukti - sako pašauksime ir parodysime į kurį autobusą sėsti. Erzinanti nežinia. Autobusas vėlavo valandą. Tai patikėkite toks jausmas, jog mane ant to suoliuko pamiršo :) Galiausiai buvau palydėtas ir nuvestas iki pat autobuso. Aš autobuse. Kelionė ilga - 7 valandos. Beveik neužmigau - kažkodėl sugalvojau nusipirkti vietą priekinėje sėdynėje…

5.00 buvome paleisti Kuala Besut miestelyje iš kurio plaukiama į salą :) Kaip amerikiečiai pasakytų “In the middle of nowhere”. Mus pasitinka diedukas, sako į salą plukdymas prasideda 8.00 ir paprašė, kad eitume paskui jį - kartu su kitais turistais užsukame į jo ofisą. Ten radau dar kitų veidų. Visi išvargę. Pasisveikinu su visais susirinkusiais - jiems tai buvo maloni staigmena :). Visai neblogai sutariu su australu. Vėliau paaiškėjo kodėl - pakvaišėlis pakvaišėliui pakvaišėlis :)

Prieš plaukiant į salą netikėtai išdygo krūvos mokesčių…

70 Rn už plaukimą iki salos… (turėjau viltį, kad į autobuso bilietą įskaičiuotas persikėlimas į salą…)

5 Rn už “gamtos mokestis” (tiesiog…)

2 Rn už mažos valtelės paslaugas ir parplukdymą į krantą… (aka didysis kateris negali priplaukti prie prieplaukos…)

Kaip ten bebūtų - smagu buvo praplaukti tas visas stūksančias salas. Ir vis bandant atspėti kuri iš jų manoji.

Atvykimo taškas - Long beach. Sala paprasta, bet kartu įspūdinga - baltas smėlis, jūra, palmės, viešbučiai, kavinės, barai ir kelios parduotuvytės ant kranto…  Elektrą visą parą sau leisti gali tik prabangesni viešbučiai ir restoranai.

Pilna visko - tarakonų, driežų, uodų - vienok už nugaros džiunglė :)

Visa diena prasišypsojau. Man patiko. Man vis dar patinka :) Tiesa - ryt nardysiu…

Antroji diena

Buvau nardyti! Panirau į 9 m gylį. Buvo neįtikėtina! Koralai, žuvys, žydras it dangaus žydrynė vanduo. Man kaip nemokančiam plaukti buvo didelis žygis :)

Kadangi jaučiuosi tarsi pačirškintas viščiukas didžiąją dienos dalį prabuvau po stogu. Išgėriau kokius 10l šviežiai spaustų sulčių :)

Tiesa, leidau sau pavalgyti ko dar nebuvau valgęs - moliuskai, vėžiai ir kumščio dydžio krevetės.  Vienai australei prie šampano nusiunčiau braškę, mainais gavau “Long island” kokteilį :) Apsimokėjo :)

Sedėjau ant jūros kranto iki išnaktų.

Trečioji-penktoji diena

Leidau sau galutinai pasveikti nuo perdegimo :) Pagaliau vėl maudymąsis ir jau tradicine tapusi vakarienė su australe.

Abskritai, baltieji tampa labai draugiški, kai jie tampa mažuma. Šių atostogų metu susipažinau su daugybę įdomių žmonių. Apsikeičiau kontaktais, kas žino, gal kada ateityje pravers.

Saloje praleidau penkias dienas. Dievaži, čia taip ramu. Tiesa, beprotiškai karšta, bet tas žudantis ramumas viską atperka :)

SUMA SUMARUM

Ar Malaizija ta šalis kur tikrai norėčiau sugrįžti? Nežinau.

Skamba gąsdinančiai? Turiu savų argumentų: man ten per karšta, šiek tiek chaotiška ir painu ir triukšminga. Labiau patiko santūrusis Singapūras. Žinoma, Malaizijos salos - nuostabus rojaus kampelis… Vietiniam virėjui pažadėjau sugrįžti. Teks :)

Bet kuriuo atveju džiaugiuosi akies krašteliu pažinęs tą kraštą, buvau pakerėtas kultūros grožio, išskirtinumo, religinio įvairiapusiškumo, visai nematytais ir neįsivaizduojamais tautiniais įpročiais. Manau Malaiziją turėtumėte įtraukti į “must see” sąrašą. Dabar galiu sakyti “Malaizija - check”

Kas toliau? Mintyse jau bręsta mintis apie kitą tolimą šalį :)

P.S. nuotraukų neturiu, bet visus pavadinimus galite suvesti Google :)

Radau laiko ir sugalvojau. Nors visada randu kas man gali atimti laiką. Visada. Net kai neieškau. Nepasakosiu ką sugalvojau, koks viso to tikslas, kokia viso to trukmė. Neįdomu. Arba tiesiog greitai pamiršite.

Bet papasakosiu ką darau. Žmonės mėgsta kopijuoti.

• Stovėdamas eilėje prie kasos, visada praleidžiu žmones su mažiau prekių arba tėvus su vaikais, arba būsimas motinas;
• Kiekvieną rytą sveikinuosi su sargu, kurio visiškai nepažįstu;
• Karts nuo karto gatvėje praėjęs pro moterį, grįžtu ir pasakau: “Atsiprašau, regis, pamiršau Jums pasakyti, Jūs puikiai šiandien atrodote” ir vėl nueinu;
• Žmonėms einantiems per raudoną šviesą, visada mandagiai pasakau, jog jie eina per raudoną šviesą;
• Tiek mieste, tiek gamtoje renku šiukšles (kiek pajėgiu, tiesa, išmokė draugas), dar nerušiuoju - nesu tobulas;
• Kai galiu paimu tranzuotojus;
• Kiekvieną savo blogą darbą kompensuoju geru, nevisada adekvačiu - pamenate, sakiau, jog nesu tobulas;
• Pakritusiam žmogui paduodu ranką (tiesa, prie girtų nelendu - bet iškviečiu greitąją);
• Kartais nusišypsau praeiviams ir mirkteliu akį;
• Jei turiu grynųjų, visada palieku arbatpinigių;
• Mamai ir tėčiui karts nuo karto pasakau myliu - suaugusiam žmogui nėra taip lengva reikšti jausmus;
• Moku Lietuvos himną;
• Rašau su lietuvybėmis (jei leidžia techninės galimybės, tiesa, gramatinių ir skyrybos klaidų neišvengiu);
• Ką pasakau už akių, pasakau ir į akis, o ko nedrįstu - parašau.

Gražus sąrašas.
Tikriausiai dar ne pilnas.
Bet žinau tikrai - DON’T COPY sąrašas gerokai ilgesnis. Pamenate - aš netobulas.

Kokie galingi yra žodžiai. Ypač kai sudėlioti tinkama seka, tinkamu laiku, tinkamoje vietoje. Iš esmės tą suprantame visi. Tačiau žodžiais “žongliruoti” sugeba ne visi. Gerbiu ir žaviuosi betarpiškai tais, kurie moka valdyti žodį, o kartu juos parinkti taip, kad į sielą jie susmigtų giliausiai.

Leidžiu sau karts nuo karto pasiknaisioti draugų man rašytuose laiškuose. Analizuoju, šypsausi ir stebiuosi kaip įdomiai sudėlioti žodžiai. Matau kaip nupieštos jų mintys. Analizuoju ne tik laiškus. Leidžiu sau atmintyje atgaivinti dialogus, telefoninius pokalbius, SMS… Kiekvieną kartą daugtaškis turi kitą reikšmę. Žodžių dėka, kiekvieną kartą sau persipiešiu jų matomą pasaulį - pasaulį iš kitokių vertybių ir iš kitokių matavimų.

Ponios ir ponai, perspėju - žodžiai nyksta, t.y. žodžių populiacija ženkliai mažėja. Tragiškai. Nesvarbu ar jie pasakyti žodžiu, ar užrašyti kibernetiniame popieriuje, ar trumpojoje žinutėje. Žodžiai nyksta. Tai vyksta aplink mane. Aš tai matau, jaučiu ir visiškai nesvarbu kaip į tai reaguoju. Tai vyksta aplink kiekvieną iš Jūsų. Didžioji dalis Jūsų esate socialinių tinklapių nariai, taigi puikus minėtąją situaciją atspindintis pavyzdys: atsakykite patys sau kiek savo gimtadienio proga gavote sveikinimų su tik tekstu “Su!” arba “Sveikinu!” ir kiek gavote “išpildytų” laiškų? Vadovaudamasis asmenine patirtimi galiu pasakyti, jog laiškai “gauna į kaulus”.

Negaliu atsakyti atsakyti, kodėl visi taupome žodžius. Kodėl tingime rašyti, kalbėti, kodėl teigiame, jog būtent tuo momentu, kai reikia atsakyti neturime tinkamos nuotaikos ir, žinoma, laisvo laiko.

Jokio “Maršalo plano” šiuo klausimu neturėjau, neturiu ir netikiu, jog turėsiu. Tiesiog noriu paguosti save, jog “daug žodžiautojai” po truputį tampa paskutiniais mohikanais.

Ar galėtume sąžiningai ir nuoširdžiai patys sau atsakyti, jog pasitikite policininkais? Arba ar Lietuvoje policijos pareigūnas yra vertinamas..? Į šiuos klausimus neatsakykite, prie jų dar kartą prieisime…

Paskutiniu metu į akis kelis kartus papuolė straipsniai apie policininkų smurtą. Perskaitęs nuo pradžios iki galo pats sau negalėjau atsakyti ar kaltinamasis pats “prisiprašė” ar visgi pareigūnas peržengė ribą. Pasidomėjus daugiau atsirado įtarimas, jog visuomenėje yra neliečiamųjų…

2010 metų liepą Serbiją sudrebino skandalas – žiniasklaida išplatino video medžiagą, kurioje keli policijos pareigūnai akivazdžiai smurtauja prieš nuteistuosius (kelios merginos ir keli pagyvenę vyrai). Kitą dieną išleistame vidaus reikalų ministro pareiškime teigiama, jog kaltinamieji pirmieji pradėjo priešintis…

Meksikoje policininkų smurtas buvo ir yra nuolatos dangstomas kova su narkotikų kartelio karaliumi Felipe Calderon‘u… Ir žinok, žmogau, kas ten kaltas, kas ten nekaltas. Juk neveltui sakoma - mirusieji nekalba…

Filipinuose policijos smurtas buvo ir yra viena opiausių socialinių problemų.

Rusijoje, Baltarusijoje ir kitose NVO šalyse policijos savivaliavimas visiškai nestebina, tai tarsi tapo tų šalių vizitine kortele. Ten grubus elgesys ir nesiskaitymas su žmogiškumu tapo natūraliu pareigūnu elgesiu.

Amerikoje, policininkų nepagrįsto smurto atvejų padaugėjo 25% ir taip per šešis metus - nuo 2001 iki 2007 metų. Pasak pačių Federalinių tyrimo biuro, smurto atvejų pagausėjo po rugsėjo 11-osios išpuolių, kuomet didžioji dalis tuometinių pareigūnų buvo reorganizuoti į kariuomenę, o siekiant kuo skubiau užpildyti susidariusias spragas policininkų gretose buvo sumažinti reikalavimai bei palengvintas mokymų kursas. Į darbą buvo priimti visi norintys, net su neaiškiomis politinėmis ar netgi rasistinėmis pažiūromis. Tikri „perlai“! Amerikoje šis rebusas nekaip neišsprendžiamas, nes prisiekusiesiems visada tenka rinktis tarp dviejų pusių… Kas teisus: policininkas ar kaltinamasis? Sprendimui nepadaeda ir tai, jog amerikiečių policininkai laikosi nerašyto kodekso „Blue code of silence“ – apie partnerių neteisingą elgesį tiesiog nekalbama.

Dabar pamėginkite patys sau atsakyti – ar gerbiate policijos pareigūnus…?

Kokybės matavimo matas

Mes, lietuviai, matuotojų ir lygintojų tauta. Mums privalu pamatuoti ar daugiau uždirba, ar daugiau išleidžia, ar daugiau dirba, ar daugiau tingi. Matuojame. Vieni dėl savo kompleksų, kiti dėl savo ydų. Taip taip… Deja, arba mes “per maži”, arba “mūsų ego tiesiog per didelis”… O dabar trumpam nusikelkime į mokyklą. Pasiknaisiokime prisiminimuose. Pasidalinsiu savaisiai.. Kaip bebūtų keista, bet lyg šiol (t.y. tiek tada, tiek dabar) vakarėlio nusisekimą ir kokybę vertiname pagal jo metu išgerto alkoholio kiekį. Mėginau tai įprasminti, bandžiau rasti tam rimtesnę priežastį nei tuštybę - nesėkmingai…

Nesakau, jog situacija šiai dienai kritiška, tikrai ne! Nesame beviltišiki ir nėra taip, jog lietuviams trūktų iškalbingumo ar išradingumo. Sakyčiau, jog matau prošvaistes - nuo tuo laikmečio kai buvau devintokas - gerokai pasistūmėjome teisingų akcentų dėliojime.

Draugystės matas

Leiskite, prisistatysiu. Aš tas, kuris dažnai negerbia kitų. Taip taip… Kuo toliau, tuo labiau suprantu, jog esu vis prastesnis ir prastesnis (nors manasis ego, patikėkite, sako priešingai :)). Todėl nuo dūšios norėtųsi atsiprašyti. Tautiečiai, o kartu ir pasauliečiai, atleiskite, jog “pakeliu” tik šiek tiek daugiau nei šiuolaikinis penkiolikmetis. Gerbiamieji, atleiskite. Atleiskite. Tiesa, visai nežadu taisytis… Atleiskite.

Pabaigai

Mokėkime girtis. Būkite kūrėjais, globėjais, dievais, pesimistais, skeptikais ar bambekliais - kuo tik norite, tačiau emocijas galime ir turime išreikšti kalba, kurioje būtų žodžių nereiškiančių tūrio vienetų…

Prieš dvylika metų.

Mylėjau aklai, vėjavaikiškai, karštai, visa siela, buvau pasiruošęs mirti. Jos bučiniai buvo pati didžiausia magnetinė jėga, kuri mane traukė, viliojo, gaubė akis. Tuo metu man nerupėdavo jos pažymiai, nerūpėdavo politinės pažiūros, jos ar jos tėvų finansinė padėtis, ar turi viziją ateičiai ir koks ydingas jos genetinis fondas… Pamenu valandų valandas galėdavome prasedėti nekalbedami (ir bučiavimasis čia tikrai nieko dėtas). Tiesiog mėgaudavomės ore tvyrančia meile. O kažkada pribrendo išsiskyrimas - jis tikrai prilygo peilio dūriui į širdį, pasaulio pabaigai - žemė nustojo suktis, viskas neteko prasmės.

Šiandien.

Myliu, bet ne taip aklai - racionalai, vis gi žmogus esu su aukštuoju. Vis dar vėjavaikiškai - toks jau aš. Karštai… Hm… Ir gal sakyčiau ne esybe, o protu. Faktas, kad gerai pagalvočiau ar tikrai verta mirti dėl meilės… O… Dabar aš gerokai išrankesnis! Rūko, geria ir dar be aukštojo… Gyvenimo tikslų neturi, o dar milžinišką paskolą pasiėmė. Trūks plyš auros privalo sutapti… Jei viso to nėra - verdiktas aiškus, man su ja nepakeliui…  Tiesa, išsiskyrėme. Na ir kas, kad išsiskyrėme… Na… Taip, toks jau tas gyvenimas - žmonės ateina ir išeina.

O kuri meilė teisinga..?

Ak… Kaip miela :) Žavus mažas upelis… Teka ir teka. Nesustodamas. Girdėjau gandą, jog sloga gydoma praeina per septynias dienas, o negydoma tik per savaitę :)

Upeliūkštis, kad ir koks nemalonus, keistai įkvėpė ant kelių pasiimti kompiuterį ir, karts nuo karto dėmesį nukreipiant į nosinaites, pasidalinti Jasiulevičiaus mintimis.

:) Nesu tikras ar šiandieną esu tame “teisingame” (sveikos mytybos, teisingos filosofijos, emocijų darnos) kelyje - bet leidžiu sau vistiek galvoti, jog man ir būtent man yra skirta ypatinga užduotis :) Arba užduočių seka :) Pavyzdžiui esu tikras, jog pats likimas nori, jog Robbie Williams’ui ištarčiau “Welcome to Lithuania!” arba Nicole Kidman “A…. M… Huh…” :)

Aha… Svajoklis :) Regis tai kraujyje… Kiekvienoje ląstelėje :) Hm… Kada paskutinį kartą svajojote? Atsakykite nuoširdžiai - kada paskutinį kartą svajojote, iš širdies ir iki beprotybės? Seniai? Vakar? O ar turite svajonę? Na tą, Nr. 1? Velnias… Pats tai tos, kuri turėtų būti Nr. 1, tai neturiu… Velnias :) Ok… Bus :)

Atsiduokite tylai, pasirauskite mintyse. Atraskite savyje žaismingumą, nerūpestingumą, palaimą ir lengvumą, o kažkur visai netoli to, turėtumėme rasti mielą svajonę :) Patinka? Užsirašykite ant popieriaus, elementaru, kad nepamirštumėte. Ei! Tik nemaišom dviejų skirtingų dalykų: tai ne tikslas, ne siekis, ne noras, o būtent čia yra svajonė, kurios išsipildymas atplėšia nuo žemės.

Pasvajokite.

P.S. pasikartosiu - apie žmogų galima spręsti iš jį supančių žmonių. Jūsų dėka aš nuostabus! :))

Turėjau garbės, šlovės, laimės pabuvoti Santiago Bernabeu kaip tik tuo metu, kai jame žaidė Milano “Inter” su Muncheno “Byern”. Taip, teisingai - buvau UEFA čempionų lygos finale… Apie tvyrančią atmosferą, aptarnavimą, apsaugą ir t.t. būtų galima pasakoti puslapių puslapius. Tiek to. Tačiau apie Milano ir Miuncheno sirgalius privalau pakalbėti!

Šeštadienį, likus  6 valandoms iki varžybų Madridas virė nuo Inter ir Byern skanduočių. Tiek vieni, tiek kiti tikėjo pergale, šlovino savo dievaičius ir erzindavo oponentus keldami į viršų butaforines taures. Buvo nejauku vaikščioti Madrido centrinėje aikštėje ir matyti besiburiuojančius finalininkų fanus… Jūsų ir mano nuostabai - jokių raušių ar susitumdymų nebuvo.

Burtai, o gal likimas lėmė, jog finalą teko stebėti italų barikadų pusėje - išmokau skanduotes: “Jose Mourinho, na na na na…”, “Ole ole ole, Inter, ole…” ir t.t. Stebino fanų organizuotumas: daugiau mažiau visi 30.000 Italijos čempionų fanų mokėjo visas skanduotes. Varžybų pradžioje išskleista milžiniška klubo vėliava ~50-70 kvadratinių metrų… Pirmą kartą mačiau, jog fanai nusitiestų specialus trosus vėliavai ištempti… Negana to po pirmojo kėlinio tie patys fainai, o kartu ir aš, buvome apdalinti Inter klubo vėliavėlėmis…

Visgi, fanai yra fanai - varžybų įkarštyje emocijos ėmė viršų, kiekviena vokiečių skanduotė buvo pasitinkama švilpimu ir “vieno piršto” rodymais į dangų arba dar garsesniu savų skanduočių dainavimu… Galiausiai varžybos pasibaigė. Inter triumfuoja. Tribūnose maloni beprotybė.  Po kelių minučių prasideda apdovanojimo ceremonija, pirmieji apdovanojami pralaimėtojai. Mano, jau eiliniam ir didžiam, nustebimui italai pagarbiai ploja ir dėkoja varžovams už kovą… Dar didesniam nustebimui - vokiečiai plojo italams sveikindami su iškovota pergale.

Turime ko pasimokyti… Žinot, jei atvirai, apgailėtinai atrodo mūsų sirgaliai. Specialiai kurstomos priešpriešos, organizuojamos kautynės - tikrai atrodo kvailai! Aš “žalgirietis”. Tačiau dėl “bendraminčių” per paskutines šių metų finalo rungtynes buvo daugiau nei gėda… Mėtyti degančius fakelus į žmones..?! Niekuo dėtus žmones… Yra daugiau nei amoralu! Adringi aplodismentai Zavackui gavus traumą..? Wtf? Kaip galima džiaugtis, jog žmogui lūžo koja?! Nejaugi pasibaigus rungtynėms - sunku pagerbti laimėjusį varžovą!? Artėjame prie graikų krepšinio fanatikų lygio - kuo didžiuotis visai nereikėtų…

Norėtųsi, jog viskas būtų kitaip. Norėtųsi, jog visi būtų protingesni, tolerantiškeni. Bus..? Dream on… Tiesa, krepšininkai juk varžovams rankas paspaudžia, apsikabina ir pasveikina, kad ir koks derbis būtų…