Fidelis Castro

Sveiki, jei dar sveiki. Tikiuosi ligų ir moralės dar nepakirsti :) Ilgai brandinau šią mintį ir pačią emociją. Dedikuoti norėčiau Giedrei R. - už kantrybę ir ausis :)

______________________________________

Italijos spauda mirgėjo antraštėmis. Ryškios raudonos raidės - “La bestia”. Sakykit ką norit, bet kvaila žudiką vadinti žvėrimi… Aš juk “nemedžioju” maistui… Ir kaip jie gali teigti, jog aš bejausmis..?! “A sangue freddo”…

Paprasta pasmerkti. Bet pagal ką jūs mane smerkiate? Ką Jūs žinote apie mane? Teisiate mane savo moralės kodeksais… Aš nesijaučiu vienas iš Jūsų, niekada nebuvau vienas iš Jūsų, niekada nebuvau kviečiamas būti vienu iš Jūsų, tai kodėl po galais, man turėtų rūpėti Jūsų moralės kodeksas…

Tik nejuokinkit! Aš darau Jums paslaugą. Žudau tik tuos, kurie neturi argumentų gyventi. Taip taip, tik tuos, kurie neturi argumentų. Negerbiu gyvybės? O Jūs gerbiat..? Jūsų pasaulis nemato manojo, todėl aš neprivalau matyti Jūsiškio. Jūsų taisyklės galioja tik Jūsų pasauliui. “Piacere de uccidere”… Cha, kiekvienas turi mylėti savo darbą.

Sgarrista

(to be continued)

Rodyk draugams

Pavydas.

Privalumas ar trūkumas? Tikriausiai visi vienbalsiai nubalsuotume, jog perdėtas pavydas niekada nepriveda prie gero. Bet dauguma pridurtume, jog visiškai nepavydėti irgi blogybė. O tai kur tuomet yra ta riba, tarp protu suvokiamo ir jau nebepateisinamo pavydo..?

JO mergina labai graži ir protinga. Kaip priimta šioje planetoje, gražios ir protingos merginos visada susilaukia daug dėmesio: daug sekančių žvilgsnių, daug užkalbinimų, daug kokteilių, daug žinučių ir dar daugiau skambučių. JAM tai labai nepatiko… JIS tiesiog degė pykčiu iš pavydu. Mergina dėl to labai nepergyveno, vienok, visai smagu kai pavydi mylimasis, sako gera matyti degančias akis ir konkuliuojantį kraują. Pasirodo net lovoje JIS nebūna toks užsidegęs. Kaip jau numanote, JO kantrybės taurė prisipildė ir… JIS turi apginti savo garbę! Nieko nelaukdamas, šios istorijos herojus griebė telefoną ir paskambino pirmam pasitaikusiam kalbintojui merginos telefone. Ak… :) Kad jūs žinotumėte kokie vyrai būna drąsūs kalbėdami telefonu: kalnus nuverstų, ugnikalnius užgesintų, vandenynus išgertų… Mūsų herojus prigrasinęs visais šventais ir ne tik, kviesdamas į dvikovą, kartodamas, jog mergina JO, galiausiai apgynė savo garbę…

Pamąstymui.

Sakykit ką norit, bet aš čia garbės nematau… Mergina ne daiktas ir sandėliuke neuždarysi, nuo viso pasaulio nepaslėpsi. Kita vertus, jei ta graži ir protinga mergina jau pasirinko JĮ, vadinasi, JIS jai kažkuo ypatingas: gražus, mielas, seksualus, drąsus, juokingas, protingas, naivus, kad ir koks JIS būtų, JIS jai yra vienintelis. Tad iš kur toks nepasitikėjimas savo jėgomis? Juk naivu tikėti, kad kumščiais išdaužysi visus pasaulio vyrus… O ir merginai dažniausiai reikia, kad ją matytų ir kiti vyrai :)

Sutinku, kad istorija parodo tik vieną medalio pusę, visai nežinome ar merginos elgesys buvo tinkamas, bet šį kartą leidau sau padaryti prielaidą, jog graži ir protinga mergina neklydo :)

Moralas.

Pavydėkit į sveikatą, tik nepamirškit, jog riba tarp suprantamo ir nebepateisinamo pavydo labai trapi :)

Rodyk draugams

Galvoje šmėsčioja kelios mintys, kuriomis norėčiau pasidalinti. Žinote, karts nuo karto prisimindamas savo senąsias meiles (čia aš apie merginas :)), jas suskirstau į man linksmas dvi grupes: pirmoji, “apie jas pasakosiu anūkams”, antroji “apie jas nepasakosiu anūkams”. Man besukant galvą kaip turėtų atrodyti pasakojimas apie mylimąsias, galvon toptelėjo kitas klausimas. O ką reikėtų papasakoti, jei anūkas manęs paklaus: “Seneli, o kaip viskas buvo Tavo laikais?” Geras klausimas, tiesa?

Na, dabar visi giliai įkvėpkite ir gerai pagalvokite kelias sekundes kuo galėtume pasidžiaugti? Na? Ar ką nors sugalvojote? Atvirai pasakius nieko, išskyrus sporto pasiekimus nesugalvojau… Nesmagu. Koks būtų šios dienos “vaizdelis”: mokyklinukai stebina savo, jiems jau įrastu tapusiu, žiaurumu (beja, merginos gerokai lenkia vaikinus). Suaugusieji irgi negeresni - dūriai, šūviai, lėbavimai, avarijos. Istorijos apie šiuolaikinės pop muzikos  ir teatro kuluarus anūkams bus tikrai įdomios, tik va, kad jomis irgi nepasididžiuosi.

Pamastykite, mielieji, ar turėsime ką pasakoti anūkams..?

Rodyk draugams

Aš kantrus.

Bet žmonės tikriausiai taip jau sukurti, jog jie privalo karts nuo karto išmėginti vieni kitų kantrybę. Tarsi nerašyta taisyklė. Manau ji įrašyta pasamonėje arba tai nauja banga, kurios aš dar nežinau ir nesuprantu. Geriausi mano kantrybės testuotojai yra pardavėjai. Ypač Lietuvoje.

Pasirodo, jie turi ypatingą talentą! Taip taip, beveik visi turi: trečiąją akį, šeštąjį jausmą, kalbasi su dvasiomis, čakromis jaučia ar net iš akių mato ar Jūs, gerbiamieji pirkėjai, įpirksite tą prekę. Jau nieko nestebina, replikos kol apžiūrinėji sau patinkantį daiktą “Čia brangi nauja kolekcija”, “Atkreipkite dėmesį į etiketę”, “Ar tikrai planuojate pirkti būtent šią prekę?” ir t.t. Visada į tai numodavau ranka, sumesdamas visą kaltę netaktiškumui ir neprofesionalumui, kol galiausiai buvau visiškai išmuštas iš vėžių.

Istorija Nr. 1

Turėjau nupirkti 14 marškinėlių. Nuėjau į parduotuvę ir ten lakstančiai asistentei, parodęs mane dominantį modelį, pasakiau dydžius ir kiekį. Buvau pakviestas prie kasos. Negaliu skųstis marškinėliai ant prekystalio atsirado akimirksniu. O tada pardavėja, ta su ypatingomis galiomis, manęs paklausė: “Juk žinote, kad šie marškinėliai kainuoja XXX Lt?”. Nokautas… Kitaip to nepavadinčiau. Sugebėjau sulementi kažką panašaus į “O ką neatrodau, jog žinau..?”

Istorija Nr. 2

Yra labai gera specali servetėlė, skirta valyti akiniams. Super servetėlė už super kainą. Kainuoja nei, daug nei mažai XX Lt. Pamečiau savo pirmąją tokią super-duper servetėlę ir kaip tikras lojalus klientas nuėjau į tą pačią parduotuvę nusipirkti tą pačią super-duper servetėlę. “Man reikia akinių servetėlės”. Nepatikėsit, čia irgi būta pardavėjos su ypatingomis galiomis, kuri savo kūnu visai netyčia užstojo servetėlę už XX Lt ir man siūlė įsigyti servetėlę už X¹ Lt, už X² Lt arba už X³ Lt.

Moralas.

Žinau, kad yra gerų pardavėjų. Tik kvaila, kai iš kavos tirščių, perskaitę horoskopą arba tik iš akių nusprendžia: “Matau, kad neįpirksit!”

Rodyk draugams

Įkvėptas kino filmų “Gyvenimas yra gražus” ir “Sekmė avansu” nusprendžiau įkurti naują judėjimą. Tik nemanykit, kad tik dabar pamačiau tuos du filmus… Man tiesiog reikėjo laiko, kad ši idėja suaugtų ir įgautų aiškią formą. Augo ilgai, o formą įgaudinėjo dar ilgiau, kol galiausiai kelio atgal jau nebebuvo…

Taigi nusprendžiau įkurti judėjimą “Gerų darbų asociacija”, pavadinimas atsitiktinis ir sugalvotas “ant karštųjų”. Gal geriau tiktų pavadinimas “Gero darbo kultas” arba “Geradarbių klubas” :) Paskutinis regis optimaliausias. Pavadinimas realiai neturi jokios įtakos pačio judėjimo idėjai ir prasmei. Manau sutiksit, jog šiandien mūsų Marijos žemėj ypatingai reikia teigiamo požiūrio ir proveržio. Man labai trūksta tos gerosios šviesos, tų šypsenų ir to lietuviško uždarumo gerąja prasme (kai sėdi sau žmogelis kažkur trobelėj už pečiaus su birbyne ir kuria dar negirdėtą naujų dienų hitą… man tikrai to trūksta!) :) Ypač dabar.

Judėjimo tikslas yra per tam tikrą, laike apibrėžtą terminą, padaryti kuo mažiau savanaudišką gerą darbą. Savaime suprantama, jog kažkas už tai padėkos, o vietoje “Nėra už ką!” visada naudosiu “Lieki, kažkam skoloje gerą darbą!”. Taip… Idėja nenauja :) Sunku XXI amžiuje išrasti dviratį. Bet, esmė tame, kad po vieno gero darbo nesustosiu… Praėjus vėl tam pačiam laiko tarpui/terminui vėl padarysiu kažką gero neatlygintinai. Ir taip iki begalybės… Tiksliau kol Marijos žemėj bus geriau nei dėdės Semo žemėj :) Kažin koks terminas turėtų būti? Vieną per dieną? Hm… Tokiu tempu per du metus turbūt tapčiau šventuoju :) Vieną per savaitę? Realiau :) Vieną per mėnesį? Visiškai paprasta..! Taigi nutarta - vieną gerą darbą nedažniau nei per savaitę ir ne rečiau nei kartą per mėnesį :)

Gerbiamieji, judėjimas “Geradarbių klubas” skelbia atranką: reikalingi projekto vadovai :) Kandidatai turėtų būti kūrybingi ir siekiantys užsibrėžto klubo tikslo :) Atlygis - sutartinis :)

Rodyk draugams

Visą dieną ramybės nedavė šie jaunos moters žodžiai. Pradžioje tai priėmiau labai paprastai ir nuoširdžiai. Man tie žodžiai prigijo. Supratau jos argumentus. Supratau tą gyvenimo idilę, kurią ji piešė ir tuos žiaurius likimo smūgius, po kurių viskas turėtų būti pateisnama. Aš ją supratau. Ne tik tai - aš ją palaikiau.

Staiga viskas apsivertė. Net pats nesupratau kaip. Gal čia tas lietuviškas būdas: “ne mano pupos, nei man jas pūsti”..? Nenorėjau būti bendrininku..? Kažkaip tapau tvirtu gyvybės šalininku. Net tą tamsią ir rūgščią tiesą, jog vaisius pradėtas prievarta, norėjosi nuryti ir viską pradėti šviesiu teptuko potepiu kartu su vaiko gimimu.

Galite mane vadinti šališku. Galite rėkte išrėkti, jog vyras šito niekada nesupras ir kad vyrui labai lengva pasmerkti moterį. Galite vyrus išvadinti bailiais ir pusdurniais už baimę ir neryžtą. Galite vardinti išimtis, kada tai pateisinama. Galite ir Jūsų žodžiuose yra tiesos ir bus. Šioje vietoje sunku ir, regis, net neįmanoma, būti vien tik teisingam ar vien tik neteisingam.

Aš tiesiog už gyvybę.

Rodyk draugams

Lietuviai didi tauta. Labai. O ypač didingi mūsų jaunieji talentai. Labai didingi. Išraiškingi, ekpresyvūs jaunieji talentai… Vis negaliu atsigrožėti “šedevrais” nuklotomis sienomis. Tobulybė. Amą atima kai įsižiūri. Van Gogui turėtų būti gėda! Gaila, kad nežinau kas tas nepažįstamasis, susirgęs didybės manija ir apsėstas kūrybinės mūzos išpaišė stilizuotą dviejų kvadratinių metrų savo parašą… Stulbinanti keverzonė. Aš suprantu, kad čia kūrybinis proveržis - šiuolaikinis savirealizacjos būdas. Aš pilnai suprantu, kad tai maištas prieš stereotipus ir sustagarėjusią visuomenę, jog čia jaunatviškoji deklaracija “Ei, pažiūrėkit į mane!”… Man viskas tikrai suprantama ir priimtina. Mano klausimas talentams: “Ar negalite nupiešti kažką daugiau nei savo parašą? Bet ką… Abstrakciją… Peizažą… Natiurmortą… Portretą..?”

Pieškit į sveikatą… Ir tada pasirašykit.

Kas kartą einant vient tik pro parašą ant sienos taip ir norisi virš jo parašyti: “Aš asilas”…

Rodyk draugams

Nesvarbu kada pasakysi ar kaip. Svarbu išgirsti ir patikėti tuo ką pasakei. Tu juk žinai, kad neprivalai? Nors knygoje, kurią skaitei, sakė Tau kitaip. Juk Tu žinai? Neprivalai! Tau tikrai neturėtų rūpėti kitų nuomonė ir juo labiau neturėtų rūpėti tavo statusas visuomenėje. Žinai? Bet viena tu privalai – pasakyk sau: “Aš tik žmogus”.

Kadaise ir aš taip padariau. Labai prašau, žodį “žmogus” suprask teisingai. Sunku? Papasakoti kas aš toks esu? Aš tik žmogus. Aš doras. Kol kas ne daug. Meluoju kartais, bet nežudau. Sumoku mokesčius ir nerūkau. Geriu per daug, bet nesmurtauju. Kalbu gražiai ir nesispjaudau. Jei “nusuku” kažką, tai grąžinu du kart daugiau. Yra tų nuodėmių, kurių nevengiu, – dėl jų labai atsiprašau. Tikrai! Atpirksiu jas, tik gal negreit.

Suprask – aš tik žmogus.

Rodyk draugams

Mačiau nemažai. Šilto ir šalto. Daugiau šilto. Nors pastaruoju metu daugiau jaučiu šalto – atjungė karštą vandenį. Stereotipas…

Moterys, drąsios ir kuklios, seksualios ir protingos, pasitikinčios savimi ir savęs nekenčiančios, mielos ir piktos, kodėl visada kai reikia rasti kaltininką – tai būtina pasmerkti vyrą?! Stereotipas…

Detalizacija: Vilniaus naktiniame klube, daili mergina šešis kartus “pliaukštelėjo” per sėdmenis penkioms skirtingoms visiškai nepažįstamoms merginoms, kurios ėjo pro ją (vienai iš jų tą “malonumą” teko patirti du kart…). Visos penkios merginos apkaltino vyrą… Stereotipas…

Negana to, kai žiūrėdamas į akis rėkte rėkiau: “- Čia ne aš! Čia Ji!” Jos netikėjo! Moteriškas solidarumas. Stereotipas…

Keista. Nė viena “nesudavė” per žandą. Stereotipas..?

Rodyk draugams

Nejučiomis. Tyliai. Iš pasalų. Bežiūrint televizorių. Pradėjau pykti. Ir labai. Televizija vertė mane jaustis idiotu.

O šito jausmo labiausiai nemėgstu. Galit vadinti mane tinginiu, melagiu, plevėsa, kaip tik norit - bet tik ne idiotu…

Mano mylimiausia juoda dėžė rodė reportažą apie prieš savaitę susituokusią POP dainininkę. Tik nemanykit, kad esu prieš vestuves ar POP žvaigždes. Taip nebuvo, nėra ir nebus. Tegu.

Mane pribaigė žurnalistas. Suaugęs vyras. Gerokai vyresnis už mane ir atrodė aukštojo mokslo ragavęs. Jo vedamas interviu radikaliai pakeitė mano nuomonę. Patikėkit manim - trečioko lygio klausimai! Na taip. Čia juk viskas surežisuota. Tuomet visiems galiu pasakyti, jog laidos produseris tikrai negudresnis už trečioką…

Ir jau kai regis apsipratau su totaliu smegenų plovimu ir bukinimu, pajutau dar vieną slaptą smūgį į paširdžius. Parodė reportą iš pačių vestuvių (minėtosios POP žvaigždės). Kad Jūs būtumėt matę kaip ten fotografai ir visi žurnalistai ją gaudė! Aš vienu metu net sudvejojau – ar čia apie vestuves kalbama?! Gal apie kokią Dievo apvaizdą? Ar apokaliptiką..?

Būtų juokinga, jei nebūtų graudu. Gyvename mažoje šalyje. Čia nieko nauja nevyksta… Karo neturim… Rimtų skandalų mažoka… Pasaulinių įžymybių neturim… Sporto šaką turim tik vieną… Nėra žurnalistams ką veikti!

Mielieji, kreipiuosi į Jus, su labai svarbiu prašymu: stebinkit Lietuvą, kurkit, pieškit, sportuokit, dainuokit, tyrinėkit! Vis kažką naujo ir neįprasto, prašau..!

Nemėgstu jaustis idiotu.

Rodyk draugams