Fidelis Castro

Kaip mane graužia mintis. Net silpna. Ta pati. Bet vis nepriprantu. Va va va! Jau rytoj tikrai pradedu, rimtai! Viskas nuspręsta! Pradedu naują puslapį. Kiek kartų taip sakiau… Tūkstančius. O kiek kartų dar pagalvojau… Jo… Strigau aš su savo planu keisti savo pasaulį… Panašu į tai, kad visi mano planai strigo. Tik kalendorius braukia vieną dieną paskui kitą, tada braukia savaites, paskui mėnesius, nepatikėsit, bet nubraukė ir kelis metus.

O aš vis dar didis strategas. Va va va! Jau rytoj. Matai… Šiandien nėra tinkama diena. Tai saulė per tamsi, tai peršviesi, o ir horoskopas rimtus pokyčius liepia atidėti kitai svaitei. O dar tas balsas… Kam tau keisti..? Duonos turi, kaulai sveiki, dantys ir nesukirmiję. Būk, gyvenk. Zyzia matai…

Ne… Aš juk regis didis… Man regis reikia. Trūksta. Kažkur pabėgo mano idealaus gyvenimo vizija. Cha! O čia dar klausimas. Pabėgo ar paslepei? O gal matyti nenori? Tingi ar bijai? Velniop viską?

Žinai, aš apsisprendžiau. Aš visgi keisiu savo gyvenimą! Ne, aš rimtai. Dabar jau rimtai. Kada? Na… Šiandien turiu kitų planų, bet va nuo rytojaus tai tikrai! Tikrai! Rytoj keisiu gyvenimą!

Rodyk draugams

Vakar, t.y. birželio 6 dieną, šeštadienį, buvau Elektrėnuose. “Saulės spindulių” 10-ajame gimtadienyje. Jums, žinoma, kaip mat kyla klausimas kas tie “Saulės spinduliai” ir ką aš ten veikiau? Tuoj pat viską paaiškinsiu. Vakar savo dešimtmetį šventė Elektrėnų koltūros namų vaikų pop-šou grupė :) Trumpiau tariant “Tele-bim-bam” atitikmuo :)

Ta proga, kad gimtadienis buvo surengtas didelis koncertas kur susirinko didžioji dauguma Lietuvos POP žvaigždučių. Taigi koncerte buvau ir aš :) Susipažinau su naujomis grupėmis: “Toxica”, “Mix’us”, “Diamonds”… Net nebūčiau pasakęs, jog tokie egzistuoja… Bet kuriuo atveju aš prastas grupių ar atlikėjų žinovas :)

Koncertas kaip koncertas, tačiau galėčiau išskirti du atlikėjus, kurie man paliko įspūdį: Daumantas (Saulės spindulių auklėtinis) - puikus balsas, gerai parinkta daina ir tinkami sceniniai efektai (šaltos ugnelės ir t.t.) ir Simona (Kelio į žvaigždes dalyvė), jos sprendimas savo gerai žinomą dainą atlikti kartu su mažosiomis “Saulės spindulėlių” atlikėjomis publiką tiesiog nukautavo :) Pasirodo tai buvo ekspromtas… Tiesa, stebuklingai skamba, kai 5 metų mergaitė dainuoja: “o, mama, man jau 18… merginos jau tai daro, sveika ir viso gero” :) Negalėjau sulaikyti šysenos :)

O dabar prie esmės… :) Likau sužavėtas mažaisiais spindulėliais. Kad Jūs būtumėte kaip ekspresyviai ir natūraliai jos šoka, jokio dirbtinumo, natūralus ir tyras atsidavimas scenai, o jų ekspresija atrodė, jog jos tiesiog gimusios scenoje! Žinoma, šokio trupėje turi būti vaikinukas, kuris arba nelabai moka, arba iš jaudulio pamiršo šokio žingsniukus… :) Maloniai juokingas jo 2 sekundžių atsilikimas tik pagyvino numerį :) Ir kas geriausia jis dėl to visai nepergyveno :)

O kai vienoje vietoje vaikai ir atlikėjai galite įsivaizduoti šurmulį. Tuzinas užrašų knygučių ir parašų rinkėjų, be galės klausymų ir topinė frazė: “Ei! Aš Tave mačiau per televizorių!” :) Tik vaikai tai pasako taip nuoširžiai, kad niekas kitas nuoširdžiau nepasakytų… Ei! Aš Tave mačiau per televizorių :)

Rodyk draugams

Myniau smarkiai ir kiek galėjau. Reikėjo pabėgti nuo minčių, reikėjo atgauti kvapą. Norėjosi vėl būti savimi ir megautis nerūpestingumu. Gera, bet kartu ir sunki diena. Buvo meilės, buvo pykčio, buvo nevilties, buvo juoko, buvo ir ašarų. Džiaugsmo.

Norom nenorom atėjo vakaras ir supratau, jog nieko kilnaus nenuveikiau dėl ko galėčiau rytoj save apdovanoti… O gal ir nereikia. Girdėjau žmones sakant, kad aš jau pakankamai apdovanotas… Galbūt… Žmonės kalba, žmonės žino.

Aš supratau. Galutinai ir neginčijamai. Pasaulis yra gražus arba pasaulis yra “gražus” :)

Rodyk draugams

Utiu tiu :)
Apsileidau :)
Bet grįžau…
__________________________________________

Norisi sau atsakyti į amžiną klausimą. Kas prie ko turi taikytis? Mokytojas prie mokinio, ar atvirkščiai? Pagalvokime, kaip manote, koks mokytojų dirbančių Lietuvoje vidutinis amžius? Statistikos departamento duomenys seni… 2006 metų duomenimis vidutinis mokytojo amžius siekė 45 metus.
Ir ką tai mums duoda? A? Kai dabartiniam mokytojui buvo 16 metų, tuo metu buvo 1980-tieji. Tuometu jie gyveno Tarybinėje Lietuvoje, valdžioje buvo Leonidas Brėžniavas (tiesa, kaip tik tuo metu SSRS pasirodė “Pepsi-Cola”). Sakysite na ir kas? O gi jie brendo Sovietų Sąjungoje su Sovietų Sąjungai būdinga ideologija ir įsitikinimais. (nustebtumėte sužinoję televizijos programą, būtumėte šokiruoti pamatę vaikų vasaros programą…)
Netruko praeiti 11 metų ir Lietuva tapo nepriklausoma. Mūsų minėti mokytojai jau dirbo mokyklose pagal paskyrimą, vieni baigę pedagoginį universitetą, kiti institutą. Jie dirba ir dabar…
Nesuraskit neteisingai jie dirba gerai, jie išmano savo darbą. Tik daugumai mokytojų, mano nuomonę, reikėtų išsilaisvinti nuo senos pasaulėžiūros. Aš juos netgi suprantu… Atlyginimas - daugiau negu juokingas. Valstybė tobulinimosi programų nefinansuoja… O užsienio mokymai ir metodikos neprieinamos dėl kalbos barjero.

Norisi tikėti, jog mano vaikai eis į mokyklą, kur mokytojas mokinių pagarbą užsitarnaus ne bausmėmis ar rėkimu, o savitarpio supratimu. Norisi tikėti, jog ateis laikas, kai mokytojas nebijos kalbėti mokinių kalba. Norisi tikėti, jog mokytojai bus mano vaikų draugai (mokyklinio amžiaus vaikas daugiau laiko praleidžia mokykloje, nei su tėvais…). Norisi tikėti, jog mokytojai save tobulins ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Norisi tikėti, jog visa visuomenė žingsnis po žingsnio subręsime iki tiek, kad kaip Anglijoje, po paskaitų vietiniame PUB’e galėsime sutikti universiteto dekaną gurkšnojantį alutį su savo universiteto studentais.
Norisi tikėti.

Rodyk draugams

Tikiu, kad Žvagulis nesupyks, kad pasinaudojau jo dainos žodžiais. Juk aš ne iš blogos valios :) Taigi, mieli ir mielosios, šeštadienį atitrūkę nuo rutinos visi nersime į meilės iš didžiosios “M” jūrą :) Galime peikti vakarietišką kultūrą. galime niekinti vartotojiškumą skatinančias iškabas, tačiau šeštadienis ateis :) Vyrai vistiek pirks gėlių, o moterys vistiek jų tikėsis. Aš džiaugiuosi, jog yra Valanetino diena. Vat tokią dieną, lietuviai, didieji reikalų ministrai, gali skirti meilei.

Gerbiamieji, kad ir kokių nuostatų besilaikytumėte, linkiu:

• kad Jūsų mylimųjų akys žibėtų dažniau nei vieną vasario dieną per metus;

• kad Jūsų kvėpavimas padažnėtų bent kartą per savaitę :)

• kad 9 dangus būtų kuo arčiau žemės;

• ir kad žiupsnelis racionalaus proto visada būtų po ranka :)

Mylėkite ir būkite mylimi mano vaikai :)

Rodyk draugams

Oho… Atėjo laikas eilinį sykį nuvalyti elektronines dulkes nuo savojo blog’o. Na, ne šimtmetis, bet šimtadienis jau beveik praėjo :)

Užtrukau, nes mąsčiau. Tikrai ilgai sukau galvą ir vis nesuvokiau ir dar nesuvokiu, kodėl didžioji dauguma mūsų nebeturi savojo veido, neatstovauja savojo “aš”. Žinoma, jūs paklausit kodėl taip nusprendžiau..? Elementaru. Pradžiai paskaitykit formus - ar rasite nors vieną, kuris ten atstovautu savo tikrąjį veidą su savo tikruoju vardu? Nu, kad ne… Ten apstu “anarchistų”, “c-gate’ų”, “padūkėlių”, “mirtišių” ir t.t., bet ne Agotų, Agnių ar Martynų. Savaime suprantama kyla klausimas - ar tai blogai? Žinau, jog vyrauja dvi nuomonės: pirmoji, jog bet kokia savirealizacija yra gera ir skatinama. Kiek tik nori gali prisikurti personažų, “persikūnyti”, ir elgtis kaip tinkamas. Antroji, teigia, jog tai skatina, nevisada tiesiogiai, o dažniausiai pasamoniškai žmogaus asmenybės dvylypiškumą. Sutinku, skamba itin moksliškai, tačiau manau, jog tame yra prasmės… T.y. kuo dažniau, tarkim, Kęstutis save laikys “don Kichotu”, tuo labiau jis bus panašesnis į tą “don Kichotą”… Ir kaip bebūtų keista, tos dvi asmenybės radikaliai skirtingos - to ko nedrįsta Kęstutis, tikrai išdrįs “don Kichotas”… Kuri tezė teisinga? Abi.

Kaip ten bebūtų, norėtųsi palinkėti, jog esant kiekvienai galimybei pamąstykime kas Jūs esate ištikrųjų, pamąstysiu ir aš… Ir esant kiekvienai galimybei pasirašykite savo tikruoju vardu, pasirašysiu ir aš. 

Rodyk draugams

    Ar Jums sako ką nors šie pavadinimai: “Ir turtuoliai verkia”, “Mari Mar”, “Laukinis angelas”, “Liepsnojančios širdys” ir t.t.? Kažkur girdėta ar ne? :) Šįkart pasidalinsiu savo žiniomis apie “meksikietiškas muilo operas”.
    Žinokite, esame anomalijos liudininkais. “Muilo operas” Lietuvoje pradėjo rodyti vos tik atgavus nepriklausomybę ir tuo metu kaip mat į TOP’us šovė du serialai “Ir turtuoliai verkia”, bei jau ne kartą per LNK kartota “Vergė Izaura”. O anomalija yra tame, jog nors visi puikiai žinome, jog scenarijus yra aiškus ir nuspėjamas (viskas baigsis vestuvėmis…), bet vistiek “muilo operos” yra  žiūrimos bei itin populiarios tiek moterų, tiek vyrų tarpe.
    Kažkur teko skaityti, jog šie serialai “plauna”, “bukina” smegenis bei pakenkia asmens psichikai. Kiek tame tiesos palieku spręsti Jums patiems. O dabar plikę neigiamus niuansus pašonėje, pamąstykime apie tai, ko visgi galėtume pasimokyti iš “muilo operų”. :)
   
    Yra keletas dalykų, kurie aiškiai pastebimi serialuose:
    1. Nors ir esi vargšas bei vos suduri galą su galu, nenustok sunkiai dirbti - nepraeis nė dveji metai ir paiškės, jog esi itin didelių turtų paveldėtojas (blogiausiu atveju būsi paskirtas “ale” bankrutuojančios milžiniškos įmonės vadovu)…
    2. Niekada nesipykite su pavaldiniais - negali žinoti kada jie taps Jūsų viršininkais…
   3. Su nepažįstamąja (-uoju) nederėtų slėptis nuo lietaus daržinėje, net ir vakui aišku kuo tai pasibaigs…
  4. Dėmesio vyrai! Ne kiekviena moteris sakanti, jog nuo Jūsų laukiasi sako teisybę! Dėmesio moterys! Ne kiekvienas vyras įamžintas įtartinoje fotografijoje ar vaizdajuostėje su nuoga moterimi buvo neištikimas…
    5. Neverta pykti ir keršyti 18 serijų…
    6. Dar labiau neverta bandyti, bet nepasakyti “myliu Tave” 25 serijas…
    7. Maldos balsu - itin efektyvios… (9 iš 10 herojų norai išsipildė…)

Ar iš viso to pasimokome? Klausimas lieka atviras… :) Aiškus tik faktas (juodu ant balto) - “muilo operos” yra amžinos :)

Rodyk draugams

    Nuolat sau kartoju, jog niekas nevyksta be priežasties. Tikrai buvau įsitikinęs, jog kiekvienas turime savo kelią, kuriuo turime eiti, likimą, kuris mums skirtas ir savo misiją šioje žemėje, kurią turime įvykdyti. Tikėjau, jog viskam ateina savas laikas.
    Bet kaip jau ne kartą, gyvenimas pateikia šokiruojančių staigmenų! Likimo vingiai tampa nebesuprantami ir nebepaaiškinami. Tada nebežinau kuo tikėti - likimu, Dievu, fizikos dėsniais, medicina? Žinot, nerandu atsakymo, kodėl jaunas, ambicingas žmogus nebegali toliau mylėti, būti mylimu, juoktis, verkti, dirbti, ilsėtis, o svarbiausia būti gyvu..? Labai norėčiau išgirsti nors vieną argumentą - bet kas aš toks, kad su manimi būtų skaitomasi.
    Nebuvome geri ar tikri draugai, o to ir nereikėjo. Bet tau ir man užteko to ką turėjome - bendrą viziją: apie kolegiškumą, apie gyvenimo džiaugsmą ir, žinoma, apie krepšinį. Meluočiau jei sakyčiau, jog buvai nesvarbus, kad nebuvai matomas, kad nebuvai gerbiamas. Nors dabar tapai “nematomas”, bet amžiams liksi svarbus ir gerbiamas!

Šį laišką skiriu buvusiam kolegai, bendraminčiui, bičiuliui Vidui Bagdanskui.

Tiesiog, Kęstutis.

Rodyk draugams

    Oho. Kokia puiki mintis gimė ką Jums turiu parašyti. Nešiojau ją visą dieną ir nekantriai laukiau akimirkos kai galėsiu ją ramiai išdėstyti “elektroniniame popieriuje”.
    Juk kiekvienas galime sau prisipažinti, jog kartais (vieni dažniau, kiti labai retai) pagalvojame, o kas būtų jei būtų… Susiklosčiusios kitos aplinkybės… Būtume priėmę kitą sprendimą… Ir t.t. Noriu Jums pamodeliiuoti kelias situacijas, kas būtų jei kelios istorinės detalės būtų neįvykusios…
Taigi, kas būtų jei būtų…

…Ieva neužsigeidusi ir neatsikandusi obuolio… Galėtume mėgautis pasakišku oru 365 dienas per metus… Bet vargu ar ten būtų “Bailey’s”, “Red Label” ir tikrai neprireiktų “Durex” :)…

…Vytauto laikų Lietuvos didžioji kunigaikštystė likusi tokio pačio dydžio iki šiol… Prie Juodosios jūros važiuotume lygiai taip pat laisvai kaip prie Baltijos. Nuo Lietuvos rytinės sienos iki Maskvos būtų tiek pat kiek nuo Vilniaus iki Klaipėdos ;) Anglys ir dujos būtų kur kas pigesnės, nes turėtume savo resursų :) Jau nekalbu apie jų eksportą… :) Tačiau, vargu ar kalbėtume lietuviškai, didžioji dalis vietininkų tose žemėse buvo slavai, ne baltai…

…neišrastas popierius… Dupcę iki šiol valytume trauklapiu arba varnalėšos lapu :)

…Kolumbas neatradęs Amerikos… Neturėtume Elvio Prestlio, McDonald’s ir tikrai nežinotume Backstreetboys, Justine Timberlake ar Linkin Park…

…Napaleonas neįveiktas Vaterlo mūšyje… Che… Visi kalbėtume prancūziškai, valgytume varlių šlauneles ir sraiges. Pietų neįsivaizduotume be raudono vyno ir tikrai nebūtų nė vieno vyro aukštesnio nei 170 cm :)

…neišrastas vidaus degimo variklis… Kelionė iš Vilniaus iki Klaipėdos karieta truktų apie tris dienas :)

Dar kartą galime įsitiknti, jog viskam savas laikas :)

Rodyk draugams

    Senokai besidalinau mintimis.  Tikriausiai  nesunku suprasti kodėl - buvau suklupęs ir įkritęs į rutinos liūna :) Kaip ten bebūtų, panašu į tai, jog sugebėjau sugrįšti. Klausiate ar ilgam? Parodys laikas.

    Tiesa, džiaugiuosi, kad skaitote - itin malonus jausmas.

    Save dažnai pagaunu mąstant apie tai ar dar ilgai jausime sukaustyto, komunistinio gyvenimo, auklėjimo ir pasaulėžiūros šleifą. Ar ateis ta karta, kuri sugbės išsilaisvitnti, kuri sugebės unikaliai kurti ir tobulėti, kultūringai bręsti ir tinkamai reprezentuoti save..? “Šviesulių”, žinoma, yra jau dabar. Bet ar tai naujos ir šviesios eros pradžia..? Nenoriu rašyti apie pakantumą rasei ar kitai tautai, pernelyg gili tema būtų.
    Man nesuvokiama iš kur tiek neapykantos savo tautiečiui… “Žalgiris” vs “Lietuvos rytas”… “Vilnius” vs “Kaunas”… “Marijampolė” vs “Alytus”… “Forsai” vs “Gotai” ir t.t. Aš to tikrai nesuprantu.
    Suprantu, jog gali egzistuoti sportinis interesas, suprantu, jog egzistuoja jumoras, sarkazmas - bet niekinti, žeminti, mušti žmogų už tai, jog nepatiko jo šukuosena, jo palaikoma komandą, jog jo tėvai gyvena kitame mieste - yra daugiau nei žiauru.  Nejau taip sunku suvokti, jog yra kita nuomonė, kiti pomėgiai, kitoks pasaulio suvokimas.
    Jaunas vaikis netyčia paslydo ir krisdamas apliejo itin išsipusčiusio vyriškio kelnių kalaškę. Brangiųjų brand’ų etiketes nelabai atpažįstu, tačiau iš vyro rėkimo ir reakcijos suprastau, kad ta kalaškė verta pusės Gedimino prospekto. Laimei kraujo buvo išvengta, bet jei ne  neabejingi aplinkiniai, vargu ar vaikis būtų išnešęs sveiką kailį…
    Todėl klausiu ar tikrai jau taip blogai? Nejau nerasime vandens išsiplauti netyčia išteptus, mūsų mylimus, rūbus? Ar tikrai nerasime pakantumo ilgiems, kad ir nesušukotiems plaukams? Nejau auskarai antakiuose jau taip blogai?

    Noriu tikėti, jog su laiku jausmas “tolerancija” subręs, kaip su laiku subręsta jausmas “meilė”.

Rodyk draugams